Daugelis gėlių vysdamos lieka nedekoratyvios bet tik ne gėlių siena

Medžiaga sausai puokštei renkama visus metus, nes augalai būna įdomūs įvairių augimo ir vystymosi periodu. Vieni pavasarį, sukrovę pumpurus, kiti — vasarą, kai žydi, o daugelis — rudenį, kai subręsta vaisiai. Daug medžiagos sausoms puokštėms galima rasti soduose ir darželiuose. Kai kurios pamerktos rožės nenumeta žiedlapių, o palengva džiūsta. Neišmeskime jų, jos gali praversti sausai puokštei. Sausoms puokštėms tinka ir geltoni nužydėjusių ramunių, rudi gailiardijų ir rudbekijų diskai. Drauge komponuotini miško ir sodo augalai.

Pasirinktąją medžiagą galima džiovinti įvairiai. Jei augalas pakabinamas viršūne žemyn, jo stiebas išdžiūsta tiesus. Jei įstatomas vazą be vandens, šakelės išlinks, ir tai puokštei suteiks dekoratyvumo.

Daugelis gėlių vysdamos lieka nedekoratyvios, bet kai kurias galima nesunkiai išdžiovinti sausai puokštei. Pavyzdžiui, rudbekijos, ramunės, gerberos, gvaizdūnės gerai džiūsta smėlyje. Norimos džiovinti gėlės skinamos pirmą žiedo išsiskleidimo dieną, giedroje, vidurdienį (visiškai priešingai, negu merkimui). Pavėluotai nuskintų gėlių žiedlapiai nubyra.

Džiovinama taip. kartono dėžutę (pvz., nuo saldainių) pripilama 1,5 cm storio perplauto, išdžiovinto ir iki 40°C įkaitinto upės smėlio (aukštesnėje temperatūroje gėlės gali prarasti spalvą). Po to gėlė žiedu apačią dedama ant smėlio, šiek tiek įspaudžiamas vidurėlis, tvarkingai paskleidžiami žiedlapiai ir užpilami 1,5 cm storio smėlio sluoksniu. Taip žiedas dedamas prie žiedo. Stiebų galai sujungiami viela, kuri pritvirtinama prie dėžutės sienelės, — stiebai nenukris, ir žiedai išdžius. Kai stiebas išdžius, tai ir žiedas bus išdžiūvęs. Tada jį galima atsargiai išimti. Žiedas ant žiedkočio laikysis kaip ir gyvų gėlių. Nukritusį kurį nors žiedlapį nesunku priklijuoti paprastais popieriaus klijais. Išdžiovintas gėles ilgiau galima laikyti atitinkamo dydžio kartono dėžutėje. Skersai jos ištempiamas storas siūlas ar viela, ant kurios dedamas žiedas taip, kad žiedlapiai neliestų dėžutės dugno. Panašiai galima džiovinti rožes, tulpes ir kitas gėles. Tik joms reikia gilesnės dėžutės, o džiovinamoji gėlė ją dedama žiedu į viršų, paliekant maždaug pusantro centimetro ilgio žiedkotį, ir atsargiai šaukštu kiekvienas žiedlapis po truputį užpilamas smėliu. Likusi žiedkočio dalis išdžiovinama atskirai, ir vėliau abi dalys nežymiai sujungiamos plona viela.

Sausų gėlių puokštės komponuojamos vazose ir statomos ant stalo, ant tvirtinamos prie sienų. Šių kompozicijų pagrindu gali būti keraminis indas arba miško medžiaga: šaka, žievė, medžio kempinė, samanos, fantastiškos šaknys, įdomūs akmenys. Kiekvienas komponentas pritvirtinamas plastilinu.

Ant knygų lentynos, indaujos, rašomojo stalo, žurnalinio staliuko labai gražiai atrodo su spygliuočio šakele sukomponuoti įvairiaspalviai sausažiedžiai, dekoratyviniai miežiai, šilagėlės. Tamsiame fone išryškėja lyg perlamutrinės blizgės šakelės. O oranžiniai dumplainio vaisių apvalkalai visą žiemą gyvina bet kurį kambarį.

Gėlių siena Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir kituose miestuose.

Patiko? Pasidalink

Automobilių keliai — sudėtinė visos transporto sistemos dalis

Kad automobilis greičiau riedėtų, reikia lygaus kelio. Tačiau vien lygaus jo šiandien per maža: važiuoti bus smagiau, jei kelias tiesus it strėlė, be staigių posūkių, pavojingų ir nuokalnių. Taigi norime, kad kelionė automobiliu ar autobusu būtų neilga, kad jaustumės joje saugūs ir patirtume malonių akimirkų.

Visiškai pagristai šiandien teigiama, kad a kiekvieno krašto ekonomiką ir net kultūros lygi atspindi ne tik automobilizacijos tempai, bet ir krašto keliai. Patogiais, lygiais, peizažą puošiančiais keliais gali didžiuotis kiekviena šalis…

Tankus gerų automobiliams pritaikytų kelių tinklas leidžia tolygiai išdėstyti gamybines jėgas, o tada greičiau auga miestai, gyvenvietės, naujos pramonės įmonės ir agrariniai kompleksai, nes greitas žaliavų ir medžiagų pristatymas bei produkcijos išvežimas automobiliais spartina ir patį gamybos procesą, stiprina gamybos ryšius su vartotojais. Geri keliai prailgina automobilių amžių, sumažina jų remonto ir eksploatacijos išlaidas. Be to, plačiose, lygiose automobilių magistralėse be sankryžų daug mažiau galimybių susidaryti avarinėms situacijoms.

Automobilių keliai — sudėtinė visos transporto sistemos dalis, ir jos plėtojimas mūsų šalyje neįmanomas be magistralinių sąjunginės bei respublikinės reikšmės kelių tiesimo bei senųjų rekonstrukcijos.

Dabar mūsų respublikoje vingiuojančių kelių bendras ilgis — per 33 tūkst. kilometrų. Jeigu visus juos — valstybinės, respublikinės ir rajoninės reikšmės — sudurtume į dvi juostę magistralę, galėtume nuvažiuoti nuo Baltijos iki pat Ramiojo vandenyno.

Šiandieninis Lietuvos kelių tinklas, žinoma, remiasi ir istoriniu palikimu, tačiau prieš geroką pusšimti metų daugelis mūsų kelių buvo gana blogi — vyravo gruntkeliai, kuriais pavasario arba rudens polaidžių metu buvo sunku išvažiuoti. Būta ir nedidelių asfaltuotų ruožų. Kelininkai su šypsena prisimena, jog vyresniosios kartos žmonės ligi šiol tebesako „meksfaltas“, — mat tada kelio dangai buvo naudojamas visame pasaulyje garsus meksikiečių bitumas.

Iki pat Tarybų valdžios atkūrimo nė vienas Lietuvos plentas neturėjo ištisinės asfalto dangos. Kaip ponai viršaičiai vieškelius tiesė, su taiklia ironija viename tuometiniame savo apsakyme pasakoja Petras Cvirka… 1940 metų pradžioje kelių su kieta danga (grįstų akmenimis, išpiltų skalda ar žvyru) buvo tik 2000 kilometrų, arba mažiau kaip šeši procentai. Tokią prastą kelių tiesimo būklę galima paaiškinti ekonominiu buržuazinės Lietuvos nepajėgumu.

Po karo Lietuva atstatė sugriautą liaudies ūkį, išlygino nuniokotus senuosius kelius ir nutiesė daug naujų — asfaltuotų, tiesių, plačių, gerai pritaikytų intensyviam automobilių eismui.

Automobilių supirkimas Kaune ir jo apylinkėse.

Patiko? Pasidalink