Kad automobilis greičiau riedėtų, reikia lygaus kelio. Tačiau vien lygaus jo šiandien per maža: važiuoti bus smagiau, jei kelias tiesus it strėlė, be staigių posūkių, pavojingų ir nuokalnių. Taigi norime, kad kelionė automobiliu ar autobusu būtų neilga, kad jaustumės joje saugūs ir patirtume malonių akimirkų.
Visiškai pagristai šiandien teigiama, kad a kiekvieno krašto ekonomiką ir net kultūros lygi atspindi ne tik automobilizacijos tempai, bet ir krašto keliai. Patogiais, lygiais, peizažą puošiančiais keliais gali didžiuotis kiekviena šalis…
Tankus gerų automobiliams pritaikytų kelių tinklas leidžia tolygiai išdėstyti gamybines jėgas, o tada greičiau auga miestai, gyvenvietės, naujos pramonės įmonės ir agrariniai kompleksai, nes greitas žaliavų ir medžiagų pristatymas bei produkcijos išvežimas automobiliais spartina ir patį gamybos procesą, stiprina gamybos ryšius su vartotojais. Geri keliai prailgina automobilių amžių, sumažina jų remonto ir eksploatacijos išlaidas. Be to, plačiose, lygiose automobilių magistralėse be sankryžų daug mažiau galimybių susidaryti avarinėms situacijoms.
Automobilių keliai — sudėtinė visos transporto sistemos dalis, ir jos plėtojimas mūsų šalyje neįmanomas be magistralinių sąjunginės bei respublikinės reikšmės kelių tiesimo bei senųjų rekonstrukcijos.
Dabar mūsų respublikoje vingiuojančių kelių bendras ilgis — per 33 tūkst. kilometrų. Jeigu visus juos — valstybinės, respublikinės ir rajoninės reikšmės — sudurtume į dvi juostę magistralę, galėtume nuvažiuoti nuo Baltijos iki pat Ramiojo vandenyno.
Šiandieninis Lietuvos kelių tinklas, žinoma, remiasi ir istoriniu palikimu, tačiau prieš geroką pusšimti metų daugelis mūsų kelių buvo gana blogi — vyravo gruntkeliai, kuriais pavasario arba rudens polaidžių metu buvo sunku išvažiuoti. Būta ir nedidelių asfaltuotų ruožų. Kelininkai su šypsena prisimena, jog vyresniosios kartos žmonės ligi šiol tebesako „meksfaltas“, — mat tada kelio dangai buvo naudojamas visame pasaulyje garsus meksikiečių bitumas.
Iki pat Tarybų valdžios atkūrimo nė vienas Lietuvos plentas neturėjo ištisinės asfalto dangos. Kaip ponai viršaičiai vieškelius tiesė, su taiklia ironija viename tuometiniame savo apsakyme pasakoja Petras Cvirka… 1940 metų pradžioje kelių su kieta danga (grįstų akmenimis, išpiltų skalda ar žvyru) buvo tik 2000 kilometrų, arba mažiau kaip šeši procentai. Tokią prastą kelių tiesimo būklę galima paaiškinti ekonominiu buržuazinės Lietuvos nepajėgumu.
Po karo Lietuva atstatė sugriautą liaudies ūkį, išlygino nuniokotus senuosius kelius ir nutiesė daug naujų — asfaltuotų, tiesių, plačių, gerai pritaikytų intensyviam automobilių eismui.
Automobilių supirkimas Kaune ir jo apylinkėse.
