Ar gali būti gyvybė kitose planetose?

AR GALI BŪTI GYVYBĖ KITOSE PLANETOSE?

Kol kas dar tiksliai neįstengiame atsakyti į šį klausimą, nors, sprendžiant iš daugelio duomenų, gyvybė gali būti ir kitose planetose. Žinoma, mes turime galvoje planetas, priklausančias mūsų Saulės sistemai, nes apie kitų saulių sistemas ligi šiol beveik nieko nežinome.

Gyvoms būtybėms visų pirma būdinga tai, kad jos sudarytos iš molekulių, susidedančių iš daugybės atomų, kurie sudėtingai yra susiję vienas su kitu. Tokia medžiaga yra baltymai, kurie laikomi pagrindine visų gyvų būtybių „statybine medžiaga“.

Kad šios daugiaatominės molekulės galėtų egzistuoti, aplinkos temperatūra neturi būti nei per aukšta, nei per žema. Esant per daug aukštai temperatūrai, molekulės suyra į atomus. Sunku tiksliai nustatyti aukščiausią temperatūrą, bet mes manome, kad ji negali būti didesnė kaip +100 Celsijaus. Esant per daug žemai temperatūrai, gyvybės taip pat negali būti, nes kiekvienas gyvas organizmas minta skystu maistu, kuris žemoje temperatūroje kietėja. Žemiausia riba yra maždaug apie —100° Celsijaus, nors ir tuo mes nesame tikri. Pagaliau mes manome, kad kiekvienam gyvam organizmui egzistuoti reikalingas deguonis. Todėl gyvybė gali būti planetoje, turinčioje atmosferą. Mat, atmosferoje yra daugiau ar mažiau deguonies, kuris, lengvai jungdamasis su daugeliu kitų medžiagų, išskiria šilumą.

Tačiau to, kas pasakyta, nereikia aiškinti tiesiogine prasme. Apie reikalingas gyvybei sąlygas mes žinome vien stebėdami gyvas būtybes Žemėje, vadinasi, tokias būtybes, kurios per milijonus metų prisitaikė prie mūsų planetos sąlygų. Žinoma, niekas nėra stebėjęs gyvų būtybių, besivystančių kitokiomis sąlygomis.

Mes negalime visai tiksliai atsakyti, ar iš tikrųjų deguonis atmosferoje yra absoliučiai būtinas gyvybei. Gal būt, ji vystosi atmosferoje, susidedančioje iš kokių nors kitų dujų, kurios savo cheminėmis savybėmis panašios deguonį? Gal būt, gyvybei visai nebūtina maitintis skystu maistu?

Dviejose arčiausiai žemės esančiose planetose — Marse ir Veneroje—yra sąlygos, artimos toms, apie kurias jau kalbėjome. Šias planetas gaubia atmosferos, kuriose yra tam tikras deguonies kiekis, o temperatūra svyruoja nuo —100° ligi 1-100°. Mintis, kad gali būti gyvybė, jau seniai jaudina mus, nors nieko tiksliai nežinome.

Veneros atmosfera labai tanki; Saulės spinduliai taip smarkiai joje išsisklaido, kad mes negalime pamatyti šios planetos paviršiaus; nematyti nieko, tik viršutiniai jos atmosferos sluoksniai. Aišku, kad, remiantis tokiu netvirtu pagrindu, negalime pakankamai tiksliai spėlioti, kas vyksta Veneroje.

Užtat Marso atmosfera labai skaidri, ir mes gana matome viską, kas yra jo paviršiuje. Pavyzdžiui, astronomai pastebėjo, kad Marse yra tam tikrų plotų, kurių spalva vasarą žalsvai žydra, o rudenį ir žiemą — rudai raudona. Likusioji Marso paviršiaus dalis visada rudai raudona. Dėl to spėliojama, kad Marse esama augmenijos, kuri, taip pat kaip ir žemėje, keičia spalvą pagal metų laikus. Bet šis klausimas nėra toks paprastas, kaip gali atrodyti.

Tyrinėdami Marso žaliųjų plotų spektrą, mokslininkai įsitikino, kad jis nepanašus į nuo žemės augmenijos lapų atsispindinčios šviesos spektrą. Žemės žaluma atspindi beveik visus infraraudonuosius spindulius, tuo tarpu kai spėjamoji Marso augmenija šiuos spindulius sugeria. Mokslininkų tarpe kilo ginčas, ar dėl tokios savybės Marso žaliąsias dėmes galima laikyti žalių augalų telkiniu, tai yra augalija, tačiau kitokia, negu Žemėje? Šitas ginčas tęsiasi ligi šiol. Vieni teigia, kad Marso sąlygomis — dėl gan žemos vidutinės temperatūros ir labai išretėjusios atmosferos, kuri žemėje sutinkama apie 15 kilometrų aukštyje, — augmenija negalinti egzistuoti, o kiti teigia, kad, tai esanti augmenija, nes atšiaurios poliarinės srities Žemėje augalai žymiai silpniau atspindi infraraudonuosius spindulius, negu švelnesnio klimato rajonų augalai, pavyzdžiui, Centrinėje Europoje. Taigi infraraudonųjų spindulių atspindžio nuo augalų lapų laipsnis yra nepastovi savybė, priklausanti nuo sąlygų, kuriomis vystosi augalas. Marso augalai yra dar atšiauresnėse sąlygose, negu Žemės, ir todėl, prisitaikydami prie šių sąlygų, jie nustojo sugebėjimo atspindėti infraraudonuosius spindulius, arba o tai yra tas pats įgavo sugebėjimą juos sugerti.

Patiko? Pasidalink

Kodėl šviečia saulė ir žvaigždės?

KAS YRA SAULĖS UŽTEMIMAS?

Šis reiškinys labai paprastas: judėdamas aplink Žemę, Mėnulis tam tikru momentu užstoja Saulės diską. Kaip tik tada ir įvyksta Saulės užtemimas. Jeigu Mėnulis užstoja visą diską, būna pilnas užtemimas, jeigu dalį – dalinis.

Yra žinomas toks istorinis anekdotas. Garsusis Periklas, senovės Graikijos valdovas, lipo į laivą kaip tik tuo metu, kai prasidėjo Saulės užtemimas. Išsigandę jūreiviai norėjo bėgti iš laivo. Tada Periklas vienu rankos judesiu išaiškino jiems to reiškinio esmę. Jis tiesiog pakėlė ranką su permestu ant jos apsiaustu taip, kad apsiausto šešėlis kristų ant jo veido. Šiuo atveju apsiaustas atliko Mėnulio, o Periklo veidas — Žemės vaidmenį.

Tokie reiškiniai, kaip Saulės užtemimas, aplamai ne retenybė. Tačiau jie būna matomi palyginti siauroje Žemes juostoje, nes Mėnulio šešėlis gana mažas; kartais jis siekia šimtą kilometrų, o aplamai jis yra dar mažesnis, mat, Mėnulis toli nuo Žemės. Mėnulio šešėlio kelias Žemėje nuo užtemimo ligi užtemimo įvairus. Todėl retai pasitaiko, kad užtemimo juosta eitų per palyginti mažą šalį (pavyzdžiui, per Lenkiją), tai būna vidutiniškai vieną kartą per kelis dešimtmečius.

Užtat užtemimai TSRS teritorijoje — labai dažnas, beveik kasmetinis reiškinys.

KODĖL ŠVIEČIA SAULĖ IR ŽVAIGŽDĖS?

Saulė ir žvaigždės yra dujiniai rutuliai su labai aukšta temperatūra (daugiau kaip dešimt milijonų laipsnių) ir labai dideliu slėgimu (šimtus milijardų atmosferų). Šiomis sąlygomis susidūrus žvaigždžių viduje atomams, pasikeičia elementų branduoliai, įvyksta branduolinė reakcija, ir dėl to išsiskiria milžiniški energijos kiekiai. Ši energija, spinduliuodama visomis kryptimis žvaigždės viduje vis ilgėjančia banga, pagaliau iš jos išeina tuo pavidalu, kurį kaip tik ir matome.

Iš įvairių reakcijų, vykstančių Saulėje ir žvaigždėse, svarbiausia yra vandenilio virtimas heliu. Mes laikome ją pagrindiniu energijos žvaigždžių viduje tiekėju. Be šios reakcijos, turbūt, vyksta ir kitos, kurių mes nežinome ir kurios taip pat gali tiekti energiją žvaigždėms ir Saulei.

KODĖL SAULĖ BŪNA O KARTAIS RAUDONA, NORS DANGUS NEDEBESUOTAS?

Saulės disko vaizdas priklauso išimtinai nuo mūsų atmosferos. Pavyzdžiui, jeigu Saulė žemai (arti horizonto), jos spinduliai eina pro tankesnį atmosferos sluoksni, negu tada, kai ji aukštai. Todėl ties horizontu Saulė visada raudona, o dideliame aukštyje — balta. Žinoma, pasitaiko, kad Saulė atrodo raudona net ir atsidūrusi aukštai; tai atsitinka, kai ore būna didelis rūkas, kuris žydruosius spindulius išsklaido labiau už raudonuosius.

Jeigu atsidurtume už Žemės atmosferos, Saulės vaizdas praktiškai nepasikeistų, nes visi pakitimai, vykstantieji Saulės paviršiuje, mažai teturi įtakos jos vaizdui ir visos Saulės spinduliavimo intensyvumui.

Patiko? Pasidalink

Kas yra kosminiai spinduliai? Kodėl Saulė nesisuka, o žemė sukasi?

KAS YRA KOSMINIAI SPINDULIAI?

Taip vadiname srautą elektringųjų dalelių, kurios lekia iš kosminės erdvės ir, patekusios į Žemę, sukelia branduolinius pakitimus oro ir žemės plutos molekulėse bei atomuose.

Fizikų atlikti tyrimai rodo, kad kosminius spindulius daugiausia sudaro protonai, elektronai, pozitronai — teigiami elektronai ir įvairūs vadinamieji mezonai, atseit, elementarios dalelės, kurių masė yra iarpinė tarp protono ir elektrono masių (pastaruoju metu rasta mezonų, kurių masė didesnė už protono masę). Mums dar nežinoma kosminių spindulių kilmė.

Mezonai — dalelytės, pirmą kartą pastebėtos kosminiuose spinduoliuose. Jie arba turi krūvį, lygų elektrono (arba pozitrono) krūviui, arba yra neįelektrinti. Įvairių mezonų mase viršija elektronų masę 200-2000 kartų.

Matyti, kosminiuose spinduliuose, be elementarių dalelių, yra tam tikras sudėtingesnių atomų branduolių skaičius.

Tačiau iš to, kad jie lekia visomis kryptimis, matyt, kad jų negali skleisti kuris nors vienas dangaus kūnas, esąs greta žemes. Bet yra teorijų, kurios teigia, kad kosminį spinduliavimą sukelianti Saulė, kuri aplink save sudaro magnetinį lauką. Šis laukas smarkiai pakeičiąs pradinę spinduliavimo kryptį, ir jis iš įvairių pusių pasiekiąs žemę.

Kosminių spindulių intensyvumas arti žemes paviršiaus yra toks nežymus, jog ligi šiol neteko pastebėti kokios nors esminės įtakos gyvų organizmų būklei.

IŠ KUR ATSIRADO ŪKAI?

Bent dalis ūkų atsiranda, susitelkus žvaigždžių išmestai materijai. Todėl ūkai susideda pirmiausia iš dujų su didesne ar mažesne priemaiša dulkių, kurios turi susidaryti bet kuriose dujose, esant žemai temperatūrai, artimai absoliučiam nuliui. Vadinasi, dulkės susidaro skystėjant ir šąlant dujoms. Stebėjimai rodo, kad visuose ūkuose būna ir dujų, ir dulkių.

Ūkai, esantieji toli nuo žvaigždžių, aplamai yra tamsūs.) Užtat arti žvaigždžių esantieji ūkai šviesūs, nes juos apšviečia žvaigždės. Taip pat pasitaiko, kad ūkas šviečia todėl, jog gretimos žvaigždės šviesa veikia ūko atomus. Šis reiškinys iš esmės panašus į specialia medžiaga padengtos laikrodžio rodyklės švytėjimą, — ta medžiaga, veikiama spindulių, kurį laiką švyti.

Esmini vaidmenį, silpninant kosminio spinduliavimo intensyvumą, atlieka atmosfera, sulaikanti dalį spindulių.

Tokie procesai vyksta tik arti labai karštų kurios išspinduliuoja daug ultravioletinių galinčių sukelti švytėjimo procesus, kuriuos vadiname liuminescencija.

KODĖL SAULĖ NESISUKA, O ŽEMĖ SUKASI?

Šis klausimas suformuluotas netinkamai. Saulė, kaip ir Žemė, sukasi apie savo ašį. Saulė apie savo ašį apsisuka maždaug per mėnesį. Jeigu norite patys įsitikinti, kad tai teisinga, pasiimkite tamsų stiklą ir žiūroną. Žiūrėdami į Saulę per žiūroną (ir kartu per tamsų stiklą, kad nepakenktumėte akims), jūs pastebėsite joje dėmes. Ir šitaip kelias savaites stebėdami kurią nors vieną dėmę, įsitikinsime, kad ji slenka iš rytinio Saulės krašto į vakarinį (jeigu, žinoma, ji per tą laiką neišnyks). Iš to aišku, kad Saulė sukasi. Ši dėmė išnyks vakariniame Saulės krašte, o maždaug po dviejų savaičių vėl pasirodys rytiniame jos krašte. Žinoma, yra ir kitų įrodymų, kad Saulė juda sukdamasi.

Sukimasis yra būdingas ne tik Saulei, bet ir kitoms žvaigždėms. Tuo mes įsitikinome, tirdami spektrus. Greičiausiai sukasi karštosios (baltosios) žvaigždės, lėčiausiai — geltonosios ir raudonosios nykštukinės, ir, vadinasi, žvaigždės, panašios į mūsų Saulę.

Saulės sukimasis turi kai kurių sunkiai paaiškinamų ypatybių. Mat, įvairios Saulės dalys sukasi nevienodu greitumu. Dalys, esančios arti ašigalių, kartą apsisuka maždaug per 30 dienų, o dalys, esančios arti pusiaujo, — maždaug per 25 dienas.

Taip būna todėl, kad Saulė ne kietas kūnas, o dujinis rutulys.

Patiko? Pasidalink