Kintamos sisteminės paklaidos nepastovios, bet ženklas nesikeičia. Pavyzdžiui, jeigu matuojant juostos temperatūra gerokai kito ir buvo žemesnė negu jos temperatūra komparuojant, tai sisteminė paklaida bus teigiama, bet skirtinga savo dydžiu pagal juostos temperatūros pokyčius. Jeigu, matuojant kampus, horizontalusis limbas tarp ruožtų pasukamas vienodu kampu, tai atskaičiuojant atsiranda sisteminių paklaidų. Jos kinta kiekviename ruožte pagal dėsni, priklausantį nuo limbo brūkšnių žymėjimo paklaidų.
Kintamoms sisteminėms paklaidoms apskaičiuoti gali būti sudarytas matematinis modelis ir matavimo rezultatai pataisyti. Kai kurios sisteminės paklaidos gali būti pašalintos matuojant simetriškai. Tada beveik vienodos paklaidos yra priešingų ženklų. Gautų rezultatų aritmetinis vidurkis yra beveik be sisteminės paklaidos. Tokių matavimų pavyzdys — kampų matavimas teodolitu pagal abi vertikaliojo skritulio padėtis.
Visiškai išvengti sisteminių paklaidų neįmanoma. Tačiau reikia siekti, kad jos būtų kuo mažesnės.
Atsitiktinė paklaida yra atsitiktinio įvykio matuojant rezultatas. Tokios paklaidos labai įvairios.
Atsitiktinės paklaidos pavyzdžiu gali būti vaizdavimo paklaida.
Matuojant horizontalius kampus, dėl ribotų matuotojo akių galimybių negalima visiškai tiksliai sutapdinti vertikalaus siūlelių tinklelio siūlo su taikinio ašimi. Vizavimo paklaida gali būti teigiama ir neigiama, didelė arba maža.
Pašalinti atsitiktinių paklaidų negalima. Jas galima sumažinti, naudojantis tikslesniais prietaisais, taikant tobulesnę matavimo metodiką, keliant matuotojo kvalifikaciją, mažinant išorinių sąlygų poveikį ir kt.
Elementarių atsitiktinių paklaidų visuma sudaro atsitiktinę matavimo rezultato paklaidą.
Ir nekintama, ir kintama sisteminė paklaidos yra tam tikrų elementarių sisteminių paklaidų visuma.
Tarkime, kad iš kiekvieno matavimo rezultato pašalintos stambios klaidos ir beveik visiškai — sisteminės paklaidos. Likusios sisteminės paklaidos yra labai mažos.
Atsitiktinės paklaidos pasižymi statistiniais masinių atsitiktinių reiškinių dėsningumais, t. y. masiškai matuojant, ryškėja jų savybės.
Pirmoji savybė — atsitiktinių paklaidų absoliutinės reikšmės negali viršyti tam tikros ribos, būdingos tam tikroms matavimo sąlygoms. Ši riba vadinama ribine paklaida.
Ši savybė dar vadinama atsitiktinių paklaidų ribotumo savybe.
Antroji savybė – teigiamos ir neigiamos atsitiktinės matavimo paklaidos yra vienodai galimos,
Trečioji savybė — vienodomis sąlygomis išmatuotų fizikinio dydžio rezultatų atsitiktinių paklaidų aritmetinis vidurkis lygus nuliui, kai matavimų skaičius neribotai didelis.
Taigi atsitiktinių paklaidų trečioji savybė gali būti formuluojama ir taip: atsitiktinės paklaidos matematine viltis lygi nuliui. Trečioji savybė dar vadinama atsitiktinių paklaidų kompensacijos savybe.
Ketvirtoji savybė – mažo modulio atsitiktinių paklaidų pasitaiko dažniau negu didelio modulio.
Empiriškai pastebėtus atsitiktinių įvykių dėsnius matematiškai apibendrina ir toliau rutulioja tikimybių teorija.
Atsitiktinėms matavimų paklaidoms galioja normalinis tikimybių pasiskirstymo, arba Gauso, dėsnis, kuris reiškia atsitiktinio dydžio galimų reikšmių ir jas atitinkančių tikimybių priklausomybę.
