Geodeziniams prietaisams nustatyti padėtį naudojami gulsčiukai

Mikroskopu atskaičiuojama teodolitų limbuose ir kitokiose geodezinių prietaisų skalėse. Ji sudaro objektyvas ir okuliaras su židiniais. Žiūrint pro mikroskopą į daiktą, plokštumoje matomas tikras, atvirkščias ir padidintas jo vaizdas vaizdą žiūrima pro okuliarą, kuris jį dar padidina. Matomas menamas, atvirkščias ir padidintas daikto vaizdas. Bendras mikroskopo didinimas

Geodeziniams prietaisams arba jų dalims nustatyti horizontalią arba vertikalią padėti naudojami juose įtaisyti gulsčiukai. Jų yra cilindrinių ir sferinių (apvalių).

Cilindrinis gulsčiukas — tai stiklinis vamzdelis (ampulė), kurio viršutinio šono paviršius išgaubtas tam tikru spinduliu. Ampulė pripilama neužšąlančio skysčio, dažniausiai sieros eterio, spirito arba jų mišinio. Skystis pakaitinamas iki 60 °C, supilamas į ampulę ir ji užlydoma. Temperatūrai nukritus, skysčio tūris sumažėja ir ampulėje atsiranda burbulėlis. Patogu dirbti gulsčiuku, kai burbulėlio ilgis yra apie 0,3-0,4 vamzdelio ilgio. Sis ilgis priklauso nuo aplinkos temperatūros. Siekiant sumažinti šį poveiki, gaminamos ampulės su kompensacine lazdele viduje. Kompensacinės lazdelės paskirtis — sumažinti skysčio turį ampulėje, dėl ko sumažėja temperatūros poveikis burbulėlio ilgiui.

Gulsčiukų ampulės montuojamos metalines dėžutes su termoizoliacija. Viename dėžutės gale yra sraigtelis, kurį sukant, gulsčiuko galą galima pakelti ar nuleisti prietaiso elemento atžvilgiu.

Vamzdelio išgaubimo lanko vidurinis taškas vadinamas nuliniu gulsčiuko tašku. Simetriškai šiam taškui viršutiniame gulsčiuko paviršiuje kas 2 mm įbrėžiamos atžymos. Kartais jos brėžiamos ir apatinėje ampulės pusėje. Tokie gulsčiukai vadinami reversiniais. Liestinė, liečianti lanką nuliniame taške, laikoma gulsčiuko ašimi. Jei burbulėlis nustatytas nulinio taško atžvilgiu simetriškai, tai yra horizontali, o linija vertikali.

Gulsčiuko tikslumas, arba jautrumas, apibūdinamas gulsčiuko padalos verte. Padalos verte laikomas centrinis kampas, kurio lankas yra viena 2 mm ilgio gulsčiuko padala. Pasislinkus burbulėliui viena padala, gulsčiuko ašis pakrypsta kampu, o pasislinkus n padalų, gulsčiuko ašies posvyris Teodolitinių gulsčiukų padalos vertė esti apie 20-50″. Padalos vertė priklauso nuo gulsčiuko ampulės kreivumo spindulio.

Kuo ilgesnis spindulys, tuo mažesnė gulsčiuko padalos vertė, t. y. gulsčiukas tikslesnis.

Kad būtų patogiau dirbti ir tiksliau nustatyti burbulėlį nulinį tašką, kai kuriuose prietaisuose virš gulsčiuko įtaisoma prizmių sistema, kuri burbulėlio galų vaizdą optiškai perduoda stebėtojo akies matymo lauką. Tokie gulsčiukai vadinami kontaktiniais. Burbulėlio, judančio į ampulės centrą, galų vaizdai priešpriešiais artėja. Kai burbulėlis įpIukdytas į nulinį tašką, tai jo galų vaizdai sutampa. Kontaktiniuose gulsčiukuose burbulėlis įplukdomas kelis kartus tiksliau negu paprastuose.

Sferinį gulsčiuką sudaro apskrita ampulė, kurios vidinis sferinis paviršius išgaubtas tam tikru spinduliu. Aukščiausia išgaubimo vieta yra gulsčiuko nulinis taškas. Iš šio taško kas 2 mm nubrėžtos apskritiminės padalos. Jų vertė apie 5-10′. Normalė ampulės paviršių taške 0 yra sferinio gulsčiuko ašis. Ampulė įmontuota į metalinę dėžutę su termoizoliacija. Dėžutė trimis sraigteliais pritvirtinama prie prietaiso. Jais reguliuojama gulsčiuko padėtis. Sferinis gulsčiukas naudojamas, kai reikia apytiksliai nustatyti vertikalią ar horizontalią prietaiso padėtį.

Patiko? Pasidalink

Atsitiktinės paklaidos pasižymi statistiniais masinių atsitiktinių reiškinių dėsningumais

Kintamos sisteminės paklaidos nepastovios, bet ženklas nesikeičia. Pavyzdžiui, jeigu matuojant juostos temperatūra gerokai kito ir buvo žemesnė negu jos temperatūra komparuojant, tai sisteminė paklaida bus teigiama, bet skirtinga savo dydžiu pagal juostos temperatūros pokyčius. Jeigu, matuojant kampus, horizontalusis limbas tarp ruožtų pasukamas vienodu kampu, tai atskaičiuojant atsiranda sisteminių paklaidų. Jos kinta kiekviename ruožte pagal dėsni, priklausantį nuo limbo brūkšnių žymėjimo paklaidų.

Kintamoms sisteminėms paklaidoms apskaičiuoti gali būti sudarytas matematinis modelis ir matavimo rezultatai pataisyti. Kai kurios sisteminės paklaidos gali būti pašalintos matuojant simetriškai. Tada beveik vienodos paklaidos yra priešingų ženklų. Gautų rezultatų aritmetinis vidurkis yra beveik be sisteminės paklaidos. Tokių matavimų pavyzdys — kampų matavimas teodolitu pagal abi vertikaliojo skritulio padėtis.

Visiškai išvengti sisteminių paklaidų neįmanoma. Tačiau reikia siekti, kad jos būtų kuo mažesnės.

Atsitiktinė paklaida yra atsitiktinio įvykio matuojant rezultatas. Tokios paklaidos labai įvairios.

Atsitiktinės paklaidos pavyzdžiu gali būti vaizdavimo paklaida.

Matuojant horizontalius kampus, dėl ribotų matuotojo akių galimybių negalima visiškai tiksliai sutapdinti vertikalaus siūlelių tinklelio siūlo su taikinio ašimi. Vizavimo paklaida gali būti teigiama ir neigiama, didelė arba maža.

Pašalinti atsitiktinių paklaidų negalima. Jas galima sumažinti, naudojantis tikslesniais prietaisais, taikant tobulesnę matavimo metodiką, keliant matuotojo kvalifikaciją, mažinant išorinių sąlygų poveikį ir kt.

Elementarių atsitiktinių paklaidų visuma sudaro atsitiktinę matavimo rezultato paklaidą.

Ir nekintama, ir kintama sisteminė paklaidos yra tam tikrų elementarių sisteminių paklaidų visuma.

Tarkime, kad iš kiekvieno matavimo rezultato pašalintos stambios klaidos ir beveik visiškai — sisteminės paklaidos. Likusios sisteminės paklaidos yra labai mažos.

Atsitiktinės paklaidos pasižymi statistiniais masinių atsitiktinių reiškinių dėsningumais, t. y. masiškai matuojant, ryškėja jų savybės.

Pirmoji savybė — atsitiktinių paklaidų absoliutinės reikšmės negali viršyti tam tikros ribos, būdingos tam tikroms matavimo sąlygoms. Ši riba vadinama ribine paklaida.

Ši savybė dar vadinama atsitiktinių paklaidų ribotumo savybe.

Antroji savybė – teigiamos ir neigiamos atsitiktinės matavimo paklaidos yra vienodai galimos,

Trečioji savybė — vienodomis sąlygomis išmatuotų fizikinio dydžio rezultatų atsitiktinių paklaidų aritmetinis vidurkis lygus nuliui, kai matavimų skaičius neribotai didelis.

Taigi atsitiktinių paklaidų trečioji savybė gali būti formuluojama ir taip: atsitiktinės paklaidos matematine viltis lygi nuliui. Trečioji savybė dar vadinama atsitiktinių paklaidų kompensacijos savybe.

Ketvirtoji savybė – mažo modulio atsitiktinių paklaidų pasitaiko dažniau negu didelio modulio.

Empiriškai pastebėtus atsitiktinių įvykių dėsnius matematiškai apibendrina ir toliau rutulioja tikimybių teorija.

Atsitiktinėms matavimų paklaidoms galioja normalinis tikimybių pasiskirstymo, arba Gauso, dėsnis, kuris reiškia atsitiktinio dydžio galimų reikšmių ir jas atitinkančių tikimybių priklausomybę.

Patiko? Pasidalink