AR GALI BŪTI GYVYBĖ KITOSE PLANETOSE?
Kol kas dar tiksliai neįstengiame atsakyti į šį klausimą, nors, sprendžiant iš daugelio duomenų, gyvybė gali būti ir kitose planetose. Žinoma, mes turime galvoje planetas, priklausančias mūsų Saulės sistemai, nes apie kitų saulių sistemas ligi šiol beveik nieko nežinome.
Gyvoms būtybėms visų pirma būdinga tai, kad jos sudarytos iš molekulių, susidedančių iš daugybės atomų, kurie sudėtingai yra susiję vienas su kitu. Tokia medžiaga yra baltymai, kurie laikomi pagrindine visų gyvų būtybių „statybine medžiaga“.
Kad šios daugiaatominės molekulės galėtų egzistuoti, aplinkos temperatūra neturi būti nei per aukšta, nei per žema. Esant per daug aukštai temperatūrai, molekulės suyra į atomus. Sunku tiksliai nustatyti aukščiausią temperatūrą, bet mes manome, kad ji negali būti didesnė kaip +100 Celsijaus. Esant per daug žemai temperatūrai, gyvybės taip pat negali būti, nes kiekvienas gyvas organizmas minta skystu maistu, kuris žemoje temperatūroje kietėja. Žemiausia riba yra maždaug apie —100° Celsijaus, nors ir tuo mes nesame tikri. Pagaliau mes manome, kad kiekvienam gyvam organizmui egzistuoti reikalingas deguonis. Todėl gyvybė gali būti planetoje, turinčioje atmosferą. Mat, atmosferoje yra daugiau ar mažiau deguonies, kuris, lengvai jungdamasis su daugeliu kitų medžiagų, išskiria šilumą.
Tačiau to, kas pasakyta, nereikia aiškinti tiesiogine prasme. Apie reikalingas gyvybei sąlygas mes žinome vien stebėdami gyvas būtybes Žemėje, vadinasi, tokias būtybes, kurios per milijonus metų prisitaikė prie mūsų planetos sąlygų. Žinoma, niekas nėra stebėjęs gyvų būtybių, besivystančių kitokiomis sąlygomis.
Mes negalime visai tiksliai atsakyti, ar iš tikrųjų deguonis atmosferoje yra absoliučiai būtinas gyvybei. Gal būt, ji vystosi atmosferoje, susidedančioje iš kokių nors kitų dujų, kurios savo cheminėmis savybėmis panašios deguonį? Gal būt, gyvybei visai nebūtina maitintis skystu maistu?
Dviejose arčiausiai žemės esančiose planetose — Marse ir Veneroje—yra sąlygos, artimos toms, apie kurias jau kalbėjome. Šias planetas gaubia atmosferos, kuriose yra tam tikras deguonies kiekis, o temperatūra svyruoja nuo —100° ligi 1-100°. Mintis, kad gali būti gyvybė, jau seniai jaudina mus, nors nieko tiksliai nežinome.
Veneros atmosfera labai tanki; Saulės spinduliai taip smarkiai joje išsisklaido, kad mes negalime pamatyti šios planetos paviršiaus; nematyti nieko, tik viršutiniai jos atmosferos sluoksniai. Aišku, kad, remiantis tokiu netvirtu pagrindu, negalime pakankamai tiksliai spėlioti, kas vyksta Veneroje.
Užtat Marso atmosfera labai skaidri, ir mes gana matome viską, kas yra jo paviršiuje. Pavyzdžiui, astronomai pastebėjo, kad Marse yra tam tikrų plotų, kurių spalva vasarą žalsvai žydra, o rudenį ir žiemą — rudai raudona. Likusioji Marso paviršiaus dalis visada rudai raudona. Dėl to spėliojama, kad Marse esama augmenijos, kuri, taip pat kaip ir žemėje, keičia spalvą pagal metų laikus. Bet šis klausimas nėra toks paprastas, kaip gali atrodyti.
Tyrinėdami Marso žaliųjų plotų spektrą, mokslininkai įsitikino, kad jis nepanašus į nuo žemės augmenijos lapų atsispindinčios šviesos spektrą. Žemės žaluma atspindi beveik visus infraraudonuosius spindulius, tuo tarpu kai spėjamoji Marso augmenija šiuos spindulius sugeria. Mokslininkų tarpe kilo ginčas, ar dėl tokios savybės Marso žaliąsias dėmes galima laikyti žalių augalų telkiniu, tai yra augalija, tačiau kitokia, negu Žemėje? Šitas ginčas tęsiasi ligi šiol. Vieni teigia, kad Marso sąlygomis — dėl gan žemos vidutinės temperatūros ir labai išretėjusios atmosferos, kuri žemėje sutinkama apie 15 kilometrų aukštyje, — augmenija negalinti egzistuoti, o kiti teigia, kad, tai esanti augmenija, nes atšiaurios poliarinės srities Žemėje augalai žymiai silpniau atspindi infraraudonuosius spindulius, negu švelnesnio klimato rajonų augalai, pavyzdžiui, Centrinėje Europoje. Taigi infraraudonųjų spindulių atspindžio nuo augalų lapų laipsnis yra nepastovi savybė, priklausanti nuo sąlygų, kuriomis vystosi augalas. Marso augalai yra dar atšiauresnėse sąlygose, negu Žemės, ir todėl, prisitaikydami prie šių sąlygų, jie nustojo sugebėjimo atspindėti infraraudonuosius spindulius, arba o tai yra tas pats įgavo sugebėjimą juos sugerti.
