KAIP ATSIRANDA VAIVORYKŠTĖ
Vaivorykštė — vienas iš gražiausių ir plačiausiai žinomų optinių reiškinių atmosferoje. Gana retai, vos keturis penkis kartus per metus, lietaus debesies fone pasirodo septynių spalvų lankas. Paprastai jo viršutinė dalis yra raudonos spalvos, o paskiau spalvos seka tokia eile: oranžinė, geltona, žalia, žydra, mėlyna, pagaliau, vidinėje lanko pusėje — violetinė. Vaivorykštę galima matyti tik tais atvejais, kai priešais mus yra lietaus uždanga, o užpakalyje — Saulė. Stebimo lanko centras yra tiksliai Saulei priešingame taške, vadinasi, tiesėje, einančioj per Saulės diską ir stebėtojo akį.
Daugelį šimtmečių vaivorykštė žmonėms atrodė kaip stebuklingas ir paslaptingas reiškinys. Dažnai ji buvo laikoma žmogaus ir dievybės sąjungos ženklu. Iš tikrųjų vaivorykštė yra nepaprastai sudėtingas optinis reiškinys, kuris visiškai išaiškintas tik XIX šimtmetyje. Štai šio reiškinio esmė: balta Saulės šviesa, atsispindinti ir lūžtanti lietaus lašuose, susiskaido ją sudarančias spalvas (dispersija). Anglų mokslininko Niutono XVII amžiuje padaryto atradimo dėka yra žinoma, kad balta šviesa, praleista per prizmę arba stiklinį pleištą, susiskaido į sudėtines dalis, būtent — į vaivorykštės spalvas. Tai vyksta todėl, kad šviesos spinduliai, patekdami stiklinę prizmę ir išeidami iš jos, du kartus lūžta, — raudonieji silpniausiai, o violetiniai — stipriau. Taigi perleidę baltos šviesos spindulį per prizmę, gausime vaivorykštės šviesos spalvų juostą, vadinamą spektru.
Kaipgi vis dėlto gamtoje atsiranda vaivorykštė?
Milijardų prizmelių vaidmenį čia atlieka lietaus lašai. Kai Saulės spinduliai krinta vandens lašus viršutinėje jų dalyje 60° kampu, tai tuo metu jie lūžta juose ir susiskaido, vieną kartą atsispindi, vėl lūžta ir vėl susiskaido. Taigi lietaus lašai šiuo atveju veikia kaip mažos prizmės. Tyrimai parodė, kad gražiausia gryniausių spalvų vaivorykštė atsiranda tada, kai lietaus lašų skersmuo būna nuo 0,5 ligi 1 milimetro. Kuo lašai smulkesni, tuo blyškesnė vaivorykštė.
